Pastaruoju metu tapo populiaru sveikai maitintis, kad būtų išvengta susirgimų, norint gerinti sveikatą, savijautą, norint tobulinti kūno linijas. Ypač tai pasidarė svarbu, kai atsirado daug informacijos apie maistines medžiagas, įvairius priedus, jų įtaką organizmui, įtaką sveikstančiajam, sportuojančiajam. Tuo pat metu, kai pradėjo plačiai sklisti informacija apie visa tai, atsiranda tokių, kurie imasi klaidžiojantiesiems padėti, patarti. Yra ir tokių, kurie siekia pasipelnyti patardami neteisingai. Tas, kuris nežino ar neturi pakankamai laiko išsiaiškinti, kas tiesa, o kas ne, tampa patarėjų aukomis, o tai vėliau gali tapti nuolatinio vaistų vartojimo priežastimi. Daugelis stengiasi naudotis sportininkų maitinimosi ypatumais, renkasi tai, ką jie vartoja, kad atrodytų įspūdingai. Jei galvoje turėsime tik galutinį rezultatą, viskas šaunu. Bet reikia gerai pagalvoti apie tai, kaip einama to tikslo link, kiek laiko skiriama ir ką aukoja organizmas siekdamas rezultato.
Nėra vienos tobulos dietos. Kiekvienas organizmas savaip priima maistą, maistinių medžiagų derinius. Valgant tai, ką siūlo sporto pasaulio atstovai, ypač kultūrizmo, susiduriama su tam tikrų medžiagų stygiumi ir kai kurių perdozavimu. Pavyzdžiui, riebalų stygius moters organizme reiškia hormonų fono pakitimą (taip dingsta pms) laikui bėgant. Moteris tai turi susitvarkyti, t. y. reiškia grąžinami hormonai, kurie grąžina moterims reikalingą hormonų foną ir kartu moteriškas linijas, kurių dedamoji yra riebalai. Po alinančių, ilgų dietų ir sunkių treniruočių riebalų grįžimo greitis ir kiekis yra dvigubas tam kiekiui, kurį prarado. Taip išprovokuojamas efektas, kuris visiems gerai žinomas (aš jį vadinu kompensacija). Daugumai tai nepakeliama būsena – tiek laiko daryta, kentėta, o grįžta per keletą savaičių ar dienų ir dar su pliusu.
Baltymų perteklius atrodo nekaltai. Nieko, jei vyksta nuolatinė hipertrofija, hiperplazija. Tai išprovokuoti geba ne kiekvienas pažengęs sportininkas, kuris augina raumenų masę natūraliai. Tie, kurie stebi savo progresą, žino, kad išprovokuoti nuolatinį raumenų masės auginimo procesą yra labai sudėtinga. Na, o norintys sveikai maitintis, sveikiau atrodyti, susimažinti riebalų kiekį, imasi vartoti kultūristų rekomenduojamas baltymų porcijas. Kas vyksta su baltymo pertekliumi organizme? Organizmas rūgštėja, kintanti ph terpė provokuoja ląstelių oksidaciją, maistinių medžiagų patekimas į tokią ląstelę labai sudėtingas, ilgainiui tampa neįmanomas. Dėl to silpnėja imunitetas, jaučiamas nuolatinis nuovargis, nuolatinis noras valgyti (nes į ląstelę juk nepatenka reikiamas kiekis medžiagų: baltymų, amino rūgščių, riebalų, mineralų ir t. t.). Čia dauguma ir suklaidinami, kai jiems teigiama, kad normalu, jog organizmas taip greitai įsisavina, virškina maistą. Žmogus džiaugiasi, kad medžiagų apykaita padidėjo, suaktyvėjo, ir valgo 5–6 kartus per dieną manydamas, kad organizmas puikiai visą suvalgytą maistą įsisavina (per 2–3 val.). Iš tikrųjų tai neįmanoma, virškinimas užtrunka ne mažiau 6 val. ir tas laikas priklauso nuo to, koks maistas buvo suvalgytas, kokia eilės tvarka ir t. t. Kur naudojamas perteklius? Jis naudojamas kiekviename organizme savitai, bet didžioji nepasisavinto maisto medžiagų dalis eina žarnyno sienelių link, kur dažnai provokuoja reikiamų medžiagų sintezę žarnyne (ypač B grupės vitaminų). Taip organizmas reikalauja pildyti B vitaminus, o reikalauja pirma dirgindamas nervą klajoklį (kuris dirginamas valgant). Taip pradedama kovoti su nekontroliuojamu apetitu, noru pildyti medžiagas, sekinama nervų sistema, o tai provokuoja didesnį gliukozės poreikį nervų sistemai (saldumynai, neribotai vaisiai, sultys ir visa kita, kas nereikalinga norint tobulinti linijas ir būti sveikesniam). Atrodo, nieko blogo: valgau daug, dažnai, sportuoju ir esu sveikas. Deja, taip organizmas ilgai nesugebės išlaikyti reikiamame norimame lygyje. Visa, kas statoma ant tokių pamatų, griūna, o griuvimas – tai liga, kompensacija, depresija.
Angliavandenių poreikis kiekvienam yra skirtingas. Beveik visi be išimties, norėdami patvarkyti savo mitybą, ieško informacijos, skaičiuoja koloražą, žiūri, koks glikeminis indeksas ir pan. Viskas gerai, nieko blogo ar neteisingo, na bet tik iš pirmo žvilgsnio. Angliavandeniai, tai yra iš kur, kokio šaltinio paimta, kiek laiko virtas, keptas, troškintas maistas, turi didelę įtaką glikeminiam indeksui bei atliekamai funkcijai organizme. Lyg ir ne bėda truputį ilgėliau ar truputį mažiau pavirtas maistas, bet jei organizmas nesugeba apvirškinti, skaidyti, reiškia, maistinė vertė prarasta. Jei skyla greitai, reiškia, krakmolo žymiai daugiau, o tai rodo, jog angliavandenio funkcija organizme neatliekama pilnavertiškai. To pasekmė – angliavandenių stoka nervų sistemai, žarnynui stoka ląstelienos, nėra sotumo jausmo. Čia dietų specialistai imasi gudrauti, kompensuoti angliavandenių stoką baltymais, kurių rekomenduoja daug daugiau nei geba savintis ar reikia organizmui. Organizmas turi išskirti didelius fermentų kiekius, kad būtų užpildyta angliavandenių spraga. Tai organizmas susitvarko apie 2–3 savaites. Po to prasideda pragaras nervų sistemai, nes organizmas išsekinamas, turėdamas nuolat stimuliuoti, sintetinti medžiagą iš netiesioginės medžiagos, t. y. turi skaidyti baltymą gliukozei gauti, nervų sistemai raminti, maitinti, energijai palaikyti. Čia ieškoma lengvo ir teisingo kelio (vaisiai, sultys). Vaisiuose esanti gliukozė pro kepenų vartus eina be jokio perskirstymo, t. y. tiesiogiai. Viskas lyg ir sutvarkyta, nervų sistema pamaitinta, bet vaisiuose esanti gliukozė-fruktozė yra selektyvininkų patobulinta. Savaime aišku, kad didelis jų kiekis – didelis insulino šuolis. Tuomet būna „duobės būsena“, tada vėl reikia vaisių, sulčių ar valgyti (čia jau galimybė pasireikšti insulinui, o insulinas yra kaupimo – anabolinis hormonas).
Tad dažnai gaunasi taip: pavalgomas baltymų turintis maistas be riebalų, išgeriamos sultys arba suvalgomas vaisius, tada vėl pavalgoma, tada užkandama ir t. t. (tai dauguma vadina greita medžiagų apykaita).
Ir visa tai (maistinių medžiagų nepatekimas į ląstelę, teisingo ir reikiamo kiekio angliavandenių nebuvimas, riebalų stoka) provokuoja atiduoti organizmui reikalingus riebalus (hormonai, imunitetas), skatinama cholesterolio sintezė kepenyse (tam, kad palaikytų hormonų foną), angliavandenių šuoliai, insulinas (anabolizmas, kaupimas), riebalų trūkumas, nekontroliuojamas apetitas, vitaminų, mineralų stoka, žarnyno funkcijos sutrikimai, užstimuliuota kasa. Ir viską vainikuoja sportas, alinančios treniruotės, kurios turi ir būna ankščiau ar vėliau kompensuojamos. Čia medicina imasi iniciatyvos, vitaminai, mineralai, omega (kaip jiems patekti, kai oksiduotos ląstelės?..).
Žmogus laisvas rinktis. Kam reikia ir kas nori radikalių priemonių, jo neatkalbėsi. Tai daroma užrištomis akimis. Blogiausia, kad toks žmogus susiranda tokios pat krypties propaguotoją, tokių pat žmonių grupę, kurie netiki, kad gali būti ir kitoks norimo rezultato siekimo būdas.
Branginkite savo sveikatą!
